Laba diena visiems iš ateities, čia Liaudies meistras lankosi forume, savo mx temoje. Dabar yra 2020.04.09 Čia buvau labai senai, matosi data pagal paskutinį postą. Reikalai tokie, kad judesys visas persikėlė i facebook jau senai, čia jau retai kas beužsuka. Labai trumpai prieš nukopinta tekstą, kurį parašiau i fb apie mano finalinį klze turbo projektą. Po laimingų akimirkų, pradėjo kaisti variklis ir 2 metus sprendžiau problemą, sviro rankos, klimpau vis giliau, techo nepraleido, surašė visus neleistinus modus, nei išvažiuoti su juo nei susitvarkyti ir tt nusprendžiau po tiek metų atsisveikint su mx projektu, o gavosi va taip:
Sveiki, draugai, turiu laiko dabar, tai pasidalinsiu istorija apie tai, kad mx-3 daugiau nei automobilis, kas ir taip senai aišku, bet tai tik dar kart pasitvirtino. Pradėkim nuo to, kad praeitais metais, pavasarį pardaviau savo mx. Duobelėj projekto buvau kokius pora metų, su tais kaitimais, tech nepraeinamumas, o ir šeip jau padaryta buvo viskas kas norėta, tad norėjosi judėt kažkur į priekį. Kai pardaviau emixą, dvi naktis neužmigau. Visokios mintys kilo, norėjau vežt pinigus ir bandyt atsiimti atgal, buvo sunku, nes jausmas kaip dalį savęs pardavęs, 10 metų veiksmo vistik yra kažką. Nusipirkau mocą, nuo vaikystės sena svajonė, super. Kitas reikalas nei auto, kitoks laikas, kiti pojūčiai. Džiaugiuosi, bet po savaitės jaučiu, kad trūksta emixo, garaže tuščia vieta nesižiūri. Padarau aiškią išvadą, kad motociklas, negali pakeisti projektinės mašinos, tai du skirtingi dalykai. Jaučiu tokia tuštumėlę ir mastau, kad blemba reikės vistiek kažkokio auto projekto ateityje, nes pilnatvės nėra.
Ankstyvas vasaros šeštadienio rytas, katik grįžau iš renginio, laistau žolę. Žiūriu per mesengerį skambina mano geras draugas Tomas ( mokykloje buvome klasiokai )gyvenantis Suomijoje. Jis žinojo apie mano situaciją, apie pardavimą. Trumpa priešistorė ta, kad Tomas turi mx-3, jam kažkada senai pardaviau žmonai pirktą žalią mxą, kuris dar anksčiau priklausė Martynui iš Klaipėdos. Vieną kartą kai Tomas viešėjo pas mane, aš kaip tik pardavinėjau tą mx ir jis pamatęs sako perku
Aš jam sakau nebesvaik, kam tau reikia galvos skausmo
Ne sako, reikia, noriu ,kad tu jį dar ir padarytum greitesni ir gražesnį. Ok, judam
Parduodu jam tą mx, pagal pageidavimus įdedam 2.5, ( Augis lyg dėjo ), sukraunam aparatūros lengvai ir nudažom juoda matine spalva. Mxas eksploatuojamas retai, tik tada kai Tomas būna Lietuvoje. Taigi grįžtam prie skabučio.
Kalbamės ir jis man sako, žinai, Mantautai, aš čia pagalvojau, tas emixas pas mane stoviniuoja, rudyt jau nori, jam reikia meilės ir dėmėsio arba jam jau paskutinis techas bus ir viskas, o aš nelabai turiu kada ką daryti, tai jeigu nori, galiu tau jį padovanot tokį koks yra, techas dviems metams, draudimas, su viskuo. Aš klausau ir pareina toks įdomus jausmų miksas, tikra draugystė, rūpestis, geraširdiškumas, tikrumas, dėsningumas. Žodžiu esmė ne mašinoj, jos būklėj ar kainoj, esmė vienas kito supratimas, rūpestis, pagalba, dalinimasis.
Nežinau kiek toli eisiu su šituo emiksu, bet jau dabar aš gavau labai daug! Esu laimingas, kad turiu tokį draugą, kuris labai reikiamu metu ištiesė pagalbos ranką. Didelė pagarba tau Tomas Tamasauskas ir dar kartą Ačiū! Tikiuosi teks kada kartu su juo pasivažinėt
Sau pasakiau, su šiuo mx nesiruošiu niekam nieko įrodinėti, su niekuo konkuruoti, nežadu niekur skubėti, apskritai nežadu nieko. Viskas kas vyks, vyks ramiai, lėtai ir po truputį, nesiplėšant. Vizija yra, o kiek pasidarys, tiek bus gerai. Jau turėjau keleta smagių pasivažinėjimų, smagu ir už vairo ir matyti garaže. Still Mx-3...